Praėjusios savaitės pabaigą su draugais praleidom tėvelių sodyboje. Pagaliau ištaikiau progą (ačiū Algiui ir Monikai) išbandyti savo meškerę ir… pirmasis laimikis, kuris vertas dėmesio!

Nors Alaušas negalėtų pasigirti itin gausiais žuvų ištekliais (berods, čia vykdoma pramoninė žvejyba), tačiau echolotas, kurį turėjome, padėjo tuščiai nešvaistyti laiko ir jėgų. Į savaitgalio pabaigą jau truputį atsargiai sutikdavome su įrenginio pypsėjimu ir ekrane rodomomis žuvimis (ypač daug klaidų vietose, kur auga ilgos žolės iki vandens paviršiaus), tačiau gylio matavimas ir staigūs gylio lūžiai neapgavo – būtent čia ir užtikome didžiausius aruodus.

Maniškė lydeka dar buvo ir likimo pažymėta – turėjo gana didelę žeberklo padarytą žaizdą viršuje netoli galvos. Tai tik dar vienas pavyzdys, jog skaidrus ežero vanduo traukia visokio plauko avantiūristus, kuriuos lengvai galima palyginti su „žvejais-elektrikais“.

O šiaip lydeką išmarinavome, palaukėme dienelę ir puikiai folijoje iškepėme ant laužo. Akys matė, nosis užuodė, seilės varvėjo, burnoje turėjome