Gyventi dar 5 minutes… verta!

Kiek tenka išgirsti, visi bent kiek mąstyti linkę anksčiau ar vėliau atsiremia ir į bene pagrindinį būties klausimą – kokia prasmė gyventi? Viena seniausių propagandos specialistų kalvių (krikščionių bažnyčia) tokiems dažnai jau būna įkalusi aiškų ir paprastą atsakymą – įvykdyti Dievo valią ir patekti į dangų. Šiais laikais, kai ne tik eilinis kunigas, bet ir koks vyskupas ar net tas pats kardinolų išrinktas mirtingasis dažnai nebėra joks autoritetas, žinia, to nebepakanka..

Su panašiu klausimu pačiam teko pirmą kartą susidurti gal kokioje 9-11 klasėse, kai tarp literatūros skaitymų ir jos nagrinėjimų daugelis atrasdavome naujų dar negirdėtų idėjų. Dabar atmintyje įstrigę ir būties problemą geriausiai simboliais perteikia Francas Kafka su savo vabalo metamorfoze ir Antanas Škėma su gyvenime užstrigusiu liftininku. Jeigu pirmasis yra nepakartojamas savo sugebėjimu aprašyti lėtą laiko tėkmę, tai antrasis nepralenkiamas vidiniu herojaus pasaulio vaizdavimu.

Į būties klausimus kiekvienas turime atsakyti pats sau, jie dabar – sunkmečiu – nušvinta naujomis spalvomis. Visiems, kam sunku, galiu pasiūlyti tokį kelią. Pirma, sunku būtų ginčytis, jog gyvenimas – tai dovana, kurią turime. Net ir beviltiški ligoniai gyvena, t.y. būna. Antra, neišvengiama, jog gyvendami susiduriame su sunkumais – didesniais ar mažesniais, bet realiais ir trukdančiais vaikiškai mėgautis gyvenimu. Trečia, nėra tokio sunkumo, kuris būtų didesnis už galimybę gyventi (būti). Vadinasi, mes patys neturime jokios racionalios paskatos pasiduoti vienam ar kitam sunkumui. Nekreipdami dėmesio į sunkumus (t.y. negadindami būties malonumo) mes galime naudotis galimybe gyventi ir rinkti laimės akimirkas.

Esminė dalis – jeigu kažkuriuo gyvenimo momentu mes susiduriame su sunkumu, tai galime rinktis vieną iš dviejų kelių: a) manyti, jog sunkumas (ir jo žala) yra didesnis, nei būties nauda; b) manyti, jog sunkumas (ir jo žala) yra mažesnis, nei būties nauda. [B] atveju sprendimas aiškus savaime, o [A] situacijoje galioja „dar 5 minučių“ taisyklė. Ji teigia, jog rinkdamasi gyventi dar 5 minutes, mes pasinaudojame galimybe, kurios kitu atveju nebeturėtume. Per tas papildomas minutes mes patiriame dar naujų įspūdžių, kurių kitu atveju netektume. Šios papildomos galimybės yra bevertės tik tuo atveju, kai mes esame tikri, jog per tą papildomą laiką gausime papildomą porciją „sunkumų“, kurių neįstengsime ignoruoti. Tuo iš dalies galima paaiškinti, pavyzdžiui, eutanaziją, garbės netekusių savižudybes ir pan.

Visos šios mintys veda prie dar kitos įdomios išvados – gyvenimo sunkumams verta skirti tik tiek dėmesio (pastangų, veiklos), kiek galutinis to rezultatas bus teigiamas. Kitaip tariant, geriau ignoruoti (blogesniu atveju – kęsti) sunkumus, negu beprasmiškai stengtis juos panaikinti. Ir atvirkščiai – negalime kentėti tų sunkumų, kuriuos lengvai galime panaikinti savo valingomis pastangomis.

Pasidalinkite socialiniuose tinkluose

6 thoughts to “Gyventi dar 5 minutes… verta!”

  1. Na, įdomu, įdomu, kas paskatino parašyti tokį įrašą. Viskas gražu, logiška, tik truputį filosofiškai prieštaringa (mano itin subjektyvia nuomone).

    Kai sakai, kad belieka dvi išeitys ir kalbi apie naudos ir žalos skirtumą, preziumuoji, kad yra kažkoks universalus tos žalos ar naudos matas.

    Bėda ta, kad jo nėra 🙂 O mintys apie prasmę ir beprasmybę (vėlgi subjektyviu įsitikinimu) kaip tik ir kyla dėl to, kad žmogui iš(ap)nyksta atskaitos orientyrai, vertybės.

    Įdomu būtų sužinoti, kiek savižudybių buvo tūkstančiui gyventojų kokioj antikoj, viduramžiais ar XIX a. Drįsčiau spėti, kad gerokai mažiau nei dabar.

    Dėl to galima dar daryti vieną prielaidą: kuo žmogui lengviau fiziškai, kuo jis daugiau patogumų turi, kuo mažiau jam reikia stengtis dėl savo ir artimųjų fizinio išlikimo (ligos, badas, karai, ponų savivalė, etc.), tuo daugiau laiko galvojimams apie prasmę.

    O kai kartą pagalvoji, kelio atgal nėra 😉

  2. Gediminai, gera mintis 🙂

    MZ, paskatino tas pats laisvo laiko perteklius – ką tik sėkmingai baigiau atostogas 🙂

    dėl “naudos/žalos mato”. vienas iš aiškinimo kelių – žala nėra matuotina, t.y. joks šios būties sunkumas nedaro mums jokios žalos, t.y. nenutraukia būties kaip tokios. net ir tuo atveju, kai “sunkumas” mus nužudo (pvz. nelaimingas atsitikimas), žalos kaip tokios nėra. yra tik faktas, jog būtis nutrūko dėl vienokio ar kitokio veiksmo. tuo tarpu “amžinybės” požiūriu bet koks neigiamas pojūtis dingsta kaip reiškinys, t.y. jį galime ignoruot

    dėl savižudybių asnktesniais laikotarpiais – tiesiog žmonių “tankis” pasaulyje buvo žymiai mažesnis, todėl buvo žymiai mažiau socialinių konfliktų, pats teisingai pastebi, jog nebuvo kada svajoti apie būtį dėl intensyvaus darbo poreikio. tuo pat metu – bažnyčia vaidino savo griežtą vaidmenį, t.y. žmogus nuo gimimo buvo įstatomas į aiškius bėgius ir tik renesansas sukūrė visokius romėjus ir džiuljetas.

  3. Jau matau, kad turbūt Liutauras turi per daug išteklių (materialinių) ir kitokių, kurių gausa (tą lemia ribinis p. dėsnis) “nemotyvuoja” kalti pinigų. Štai ir pasirodo pamąstymai (garsiai) su egzistenciniais/religiniais prieskoniais.

    Broli Liutaurai,

    man atrodo, kad Tave pernelyg

    slegia Materija!
    Tu jau pernelyg seniai sukiesi tarp materialistų.
    Jie Tau daro blogą įtaką 😉

    Nusimesk balastą ir pamąstyk, pvz.,
    kokia reinkarnacijos prasmė,
    ar tikrai Tau tiek daug reikia dabartinių Tavo turimų išteklių

    Jei išeitų, tai

    stenkis
    dusyk nenakvoti po vienu stogu, maitintis vien iš išmaldos ir nuolatos judėti iš vienos vietos į kitą, iš vieno kaimo į kitą.

    Tiesa, dar Tavo vaikai nesuaugo, ir Tau dar anksti pradėti gyventi maldos ir askezės gyvenimą (lygiai kaip ir indų bhikšu ar sanjasinas).

  4. Jau matau, kad turbūt Liutauras turi per daug išteklių (materialinių) ir kitokių, kurių gausa (tą lemia ribinis p. dėsnis) “nemotyvuoja” kalti pinigų. Štai ir pasirodo pamąstymai (garsiai) su egzistenciniais/religiniais prieskoniais.

    Broli Liutaurai,

    man atrodo, kad Tave pernelyg

    slegia Materija!
    Tu jau pernelyg seniai sukiesi tarp materialistų.
    Jie Tau daro blogą įtaką 😉

    Nusimesk balastą ir pamąstyk, pvz.,
    kokia reinkarnacijos prasmė,
    ar tikrai Tau tiek daug reikia dabartinių Tavo turimų išteklių

    Jei išeitų, tai

    stenkis dusyk nenakvoti po vienu stogu, maitintis vien iš išmaldos ir nuolatos judėti iš vienos vietos į kitą, iš vieno kaimo į kitą.

    Tiesa, dar Tavo vaikai nesuaugo, ir gal Tau dar anksti pradėti gyventi maldos ir askezės gyvenimą (lygiai kaip ir indų bhikšu ar sanjasinas).

    Literatūra: Lietuviška meditacija ir kontempliacija. Įvadas. Gintaras B.

Leave a Reply

Your email address will not be published.