Pikciausia, kai telike pamatai visokius scenos klounus ir kekshes, o eiluteje pristatomi kaip zurnalistai. Nu negaliu pakesti tokiu momentu.
Sutinku, kad musu darzas, kaip niekada, privises piktzoliu ir akmenu jame kaip Estijos pliaze. Bet greitai zurnalistais vadinsis visi, kurie ides savo pezala i jutuba.

Gal cia piktotai issireiskiau, bet tai liecia ir musu gerbiamus blogerius.

trapi riba tarp žiniasklaidos ir tinklaraštijos. na žiūrėkime: žurnalisto, BNS vadovo Račo tinklaraštis laurus nuskynė žiniasklaidos konkurse. bet tame pat konkurse kita laureate pareiškė, kad tinklaraščių net informacijos šaltiniais vadinti negalima — nepatikima ten “tradicinei” žiniasklaidai informacija.
vėliau p.Račas siūlo tinklaraščiams dalyvauti žiniasklaidai skirtų pinigų dalinimo konkurse (šiemet niekas negavo).

kuklesnis pavyzdys [ ] parašiau pas save (nišinis tinklaraštis) apie įvykį, apie kurį vėliau (lrytas.lt para pavėlavo) parašė “tradicinė” žiniasklaida.

trapi ta riba.

aš nežinau, ar reikia tą ribą griežtą nubrėžti, ar kaip tik, tinklaraštiją pripažinti žiniasklaidos dalimi.

IMO, jau veliau atsirado nishiniai blogai, o dar veliau viskas issigime i tai, kad praktiskai blogas ir yra nishinis dalykas. Tuo tarpu manau, kad nishinis dalykas kaip tik iseina uz blogo remu (koks cia blogas, cia jau mini-portalas. politinis ar technologinis, nesvarbu). Blogas yra vieno zmogaus subjektyvi nuomone apie VISKA, gerokai atskiesta jo kasdienybe bei buitim. Taip man vaidenasi sia sestadienio nakti.

Intymumo sąlyginumas bloguose beveik toks pats, kaip literatūroje (skaitytojas supranta, kad viešai skelbiamas tekstas yra tam tikras autoriaus asmeninės patirties atspindys).

Turėjau kiek kitą intymumo aspektą: blogeris, skirtingai nuo žurnalisto, net nemėgina apsimesti, kad yra objektyvus (nors kartais yra linkęs prisidengti objektyviais kriterijais, samprotavimais ir pan.), nes jis nieko neskolingas visuomenei.

Manyčiau, čia ir yra esminis skirtumas nuo žiniasklaidos (intymus subjektyvumas, laisvė nuo visuomenės, mentalinis egocentrizmas).

MZ’ai, dėl Aristotelio nesiginčysiu – nežinau, tad tikėčiau, kad pats teisus. šiek tiek abejočiau sąvoka “svetainės redaktorius”. dėl skirtumų – pritarčiau, tačiau man kažkodėl susidaręs įspūdis, jog tinkalraščiai tikrai skiriasi atvira diskusija, o ne betone įkalta pozicija, ginančią kažkokį interesą

Nedragiškas, na, nepriimkim taip visko asmeniškai yra tikrai gerų ir kokybiškų žiniasklaidos priemonių, tačiau bent jau spaudos atžvilgiu mano nuomonė kuo toliau, tuo labiau neigiamon pusėn ne juda – lekia.. O dėl tiesmukai ginančių interesus tinklaraščių – gal galėtum pavyzdžių iš Lietuvos pateikti? Dėl reguliarumo – teisinga pastaba, reikia pagalvoti, kaip tiksliau būtų formuluoti

Raimundai, įdomi citata, vertas dėmesio akcentas į “intymumą”. dėl reguliarumo – nesutikčiau, tik tinklaraščiuose tai tampa visa ko ašimi. pvz. portaluose laikas – tik kriterijus grupavimui. imho, tinklaraščiuose reguliarumas/chronologinė seka yra tarsi kelio ruožas, kuriuo autorius seka. juk portaluose tuo pat metu gali vykti keli lygiagretaus svorio procesai, tuo metu tinklarštyje laikas beveik tiesinė sąvoka. Dar dėl “intymumo” – sutikčiau, tačiau pastebėčiau esminę prielaidą – jeigu tinklaraštis viešas, jo turinys visiems prieinamas, tai tas “intymumas” yra labai sąlyginis. o teisine prasme jo apskritai nėra – intymus tik asmeninis gyvenimas, o koks čia asmeninis gyvenimas, jeigu skaitytojų aibė iš esmės begalinė

Remi, čia paties tiksli pastaba – iš tiesų, minėdamas skirtumus aš dėmesį skyriau kokybiškai tinklaraščių daliai, kuri, kalbant šablonais, sudaro 1% visų tinklaraščių. ir čia tikrai atsiranda problema, jog apibrėžimas tų 1% ir likusių 99% iš esmės gali skirtis. pats teisingai pastebi, jog “delfi.lt” ir “Laisvas laikraštis” yra ta pati žiniasklaida, tačiau kiek jos kokybė lygintina – atsakymas paprastas.