Prastas lankytojo komentaras: privati laisvė naikinti, pareiga gerbti saviraišką ar viešosios erdvės riba?

Dažnai susiduriame su praktine problema – nuomonės, kurių taip laukiame iš skaitytojų internete, nėra mums priimtinos dėl vienokių ar kitokių priežasčių. Tai gali būti skirtingas etikos ribų vertinimas, netinkamai panaudota galimybė kritikuoti, teisės pažeidimai arba tik agresyvi saviraiška. Šį kartą pabandykim nustatyti ribas, kiek prastą skaitytojo veiksmą galime ar privalome toleruoti?

Pradėkime nuo pagrindinio teisės akto – Visuomenės informavimo įstatymas naudoja informacinės visuomenės informavimo priemonės ir jos valdytojo sąvokas. Valdytojas – tai asmuo, kuris faktiškai valdo tokią priemonę arba rengia ir (ar) skleidžia tokios priemonės turinį. Ar valdytoju galime pripažinti interneto svetainės lankytoją, paliekantį savo komentarą? Be abejonės – taip. Kaip rodo lietuviško interneto patirtis, lankytojų komentarai dažnai yra ta pridėtinė interneto svetainių vertė, kuri pritraukia lankytojus, verčia sugrįžti ir domėtis.

Savaime suprantama, jog interneto svetainės savininkas ar autorius, paskelbiantis pirminį informacijos šaltinį taip pat yra tokios priemonės valdytojas. Tačiau jis ne tik rengia turinį, tačiau ir rūpinasi jo sklaida (dažniausiai tai atlieka jo samdyta trečioji šalis), faktiškai valdo priemonę, turėdamas visas galimybes kontroliuoti jos veiklą – t.y. gali bet kuriuo metu visiškai ar iš dalies nutraukti priemonės veiklą, sustabdyti ar kitaip koreguoti.

Ar šio faktiškai priemonę valdančiojo teisė veikti yra absoliuti? T.y. ar jis turi teisę neargumentuoti savo veiksmų ir vien savo faktinio valdymo teise ignoruoti kitų asmenų, t.y. lankytojų ir komentarų autorių, interesus? Ar tai, jog pirminis valdytojas teikia viešą prieigą prie turinio, kartu sukuria ir pareigą šią erdvę tausoti kaip viešą?

Vienareikšmio atsakymo, deja, neturiu.

Galima teigti, jog konkuruoja du konstituciniai principai – tai privačios nuosavybės neliečiamybė ir saviraiškos laisvė. Ar tai, jog interneto svetainė yra prieinama viešai, ją padaro viešąja erdve, kurioje saviraiška turi būti gerbiama ir saugoma? Konstitucinis privačios nuosavybės neliečiamybės principas nėra absoliutus. Nors privati nuosavybė turi būti gerbiama, tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas ne kartą yra sprendęs klausimą dėl privačios nuosavybės ribojimo galimybių, o visuomenės interesas saviraiškos laisvės atveju yra akivaizdus (pavyzdžiui, dėl nuomonių įvairovės, viešos diskusijos skatinimo, pliuralizmas ir pan.).

Galiojantis Visuomenės informavimo įstatymas viešosios informacijos rengėjams ir skleidėjams nustato gana daug pareigų. Pavyzdžiui, 15 straipsnis numato „atsakymo teisę“, kuria remdamasis fizinis ar juridinis asmuo turi teisę atsakyti, paneigdamas tikrovės neatitinkančią informaciją ar patikslindamas paskelbtą informaciją, arba pareikalauti, kad viešosios informacijos rengėjas ir (ar) skleidėjas paneigtų tikrovės neatitinkančią informaciją. Tai leidžia daryti išvadą, jog interneto svetainės (t.y. vienos iš visuomenės informavimo priemonių rūšių) valdytojas neturi absoliučios turinio kontrolės, o kartu ir laisvės vienasmeniškai spręsti dėl tokios priemonės veiklos tęstinumo.

Ta pati loginė išvada darytina, jeigu tiesmukai aiškintume Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnį, jog „Nuosavybė yra neliečiama“, ir teigtume, jog savininkas savo nuosavybės erdvėje yra laisvas elgtis kaip tinkamas. Ar privačioje erdvėje galėtų būti vykdomi nusikaltimai? Savaime suprantama, jog ne. Todėl ir informacinės visuomenės informavimo priemonių atveju saviraiškos laisvę riboti turi būti pakankamas svarus pagrindas.

Ar tai patvirtina kitų valstybių praktika?

JAV konstitucinės teisės doktrina pateikia Pruneyard Shopping Center v. Robins bylos atvejį. 1980 metų birželio 9 dieną JAV Aukščiausias Teismas patvirtino, jog piliečiai gali laisvai naudotis žodžio laisve ir privačiuose prekybos centruose, jeigu šie reguliariai yra atviri piliečiams. Kitaip tariant – jeigu privati nuosavybė skirta masinėms paslaugoms piliečiams teikti, tai jos teisių apimtis mažėja, privati nuosavybė tampa vieša vieta.

Daugeliui Lietuvos prekybos centrų (o ypač – Klaipėdoje veikiančiam „Akropoliui“, kurio apsaugininkai 2008-ųjų pavasarį neleido rinkti parašų iniciatyvinės grupės nariams) turėtų būti itin pamokanti Kalifornijos Aukščiausiojo Teismo argumentacija, jog prekybos centrai tampa vieša vieta dėl to, jog teoriškai ir praktiškai jie perėmė ankstesnę „miesto centro“ erdvę – t.y. vietą, kur piliečiai galėjo laisvai keistis idėjomis, diskutuoti, bendrauti. Kauno Laisvės alėjos mirtis, atsiradus Kauno „Akropoliui“ tą tik patvirtina – piliečių gyvenimas „persikėlė“, todėl lygiai taip pat turi „persikelti“ ir viešas gyvenimas, pasikeisti ir „viešos vietos“ samprata.

Žinoma, turime išgirsti ir privačių savininkų argumentus. Pirma, žodžio laisvė negali tapti pagrindu trikdyti tvarką, įkyriai kankinti prekybos centrų lankytojus. Antra, kuo klausimas svarbesnis visuomenei, tuo ženkliau turi būti ginama teisė apie tai nekliudomai diskutuoti, skelbti informaciją. Kita vertus, dėl „klausimo svarbos visuomenei“ neturėtų spręsti konkrečios nuosavybės (forumo) savininkas. Trečia, gali būti daromas skirtumas tarp savanorių aktyvistų ir samdomų darbininkų. Ketvirta, privačios nuosavybės savininkai gali įvesti tam tikrus ribojimus (pavyzdžiui, nerekomenduotinos zonos), tačiau jie turi būti objektyviai pagrįsti, būti rekomendacinio pobūdžio ir neturėtų iš esmės trukdyti piliečių veiklai. Sąrašą tikrai galima tęsti.

Ką tai reiškia internetui?

Manyčiau, tai reiškia gana aiškią ribą, kurios PRIVALO laikytis interneto svetainių valdytojai. Galimybė naikinti skaitytojo komentarą turi būti argumentuota, kitu atveju tai gali būti nepagrįstas saviraiškos laisvės suvaržymas ir nepagrįstas piktnaudžiavimas privačios nuosavybės teise.

Savininkų argumentai, kaip juos formuluoja JAV teisės praktika, galėtų būti tokie – piktnaudžiavimas saviraiškos laisve, teisės pažeidimai, ne pilietinės pozicijos raiška, o darbo funkcijų vykdymas, nustatytų taisyklių (pavyzdžiui, viešai paskelbtos tinklaraščio komentarų redagavimo tvarkos) nesilaikymas ir t.t.

Prastas skaitytojo komentaras internete yra naujas klausimas visuomenės informavimo sistemoje. Kaip ir minėjau, aiškaus atsakymo neturiu, tačiau linkstu prie nuomonės, jog nauja – virtuali – viešosios erdvės riba yra pagrindinė skiriamoji linija, kur baigiasi absoliuti interneto svetainės valdytojo laisvė.

Pranešimas skirtas Žurnalistų etikos inspektoriaus organizuotam forumui „Komentaras virtualioje erdvėje: atsakomybės problema ir žiniasklaidos savireguliacija“.

Pasidalinkite socialiniuose tinkluose

4 thoughts to “Prastas lankytojo komentaras: privati laisvė naikinti, pareiga gerbti saviraišką ar viešosios erdvės riba?”

  1. Išvedžiojimai vertingi ir įdomūs, nors visiškai teoriniai. Nelabai įsivaizduoju, ar turėtų praktinį pritaikymą, ar bent ką nors priverstų apie kažką susimąstyt. O ir kas norėta pasakyt?
    Kad svetainės šeimininkas, kuris piktnaudžiauja komentarų cenzūravimu, yra šmikis? Kad cenzūravimas yra blogybė- visiems ir taip aišku, nieks per daug nesiginčija. Ir patys “cenzoriai” daugumoje atvejų yra šventai įsitikinę, kad jie yra aplamai UŽ žodžio laisvę, o cenzūra užsiima tik tada, kai būna priversti. Atseit- blogybė, bet NEIŠVENGIAMA blogybė. Reikalas tik tame, pagal kokius kriterijus nustatomas tas “neišvengiamumas”

    Patirtis rodo, kad “kovojimai su chuliganais”, cenzūra, trynimai ir taisymai dažniau duoda atvirkščią efektą, negu siekia tvarkdarys. Chuliganams ir šiukšlintojams tokia “kova” duoda pramogą, jie dar aršiau stengiasi. Tuo tarpu normalus žmogus, bent vieną kartą “išcenzūruotas” už kitokią, svetainės šeimininkui neįtikusią nuomonę, praranda norą daugiau kada nors ten reikštis. Rezultatas gaunasi, kad šeimininkas lieka tik su pataikūnais ir chuliganais. 🙂

    Bet įdomiai Tu čia suvyniojai, išvada įdomi gaunasi:

    “Tai leidžia daryti išvadą, jog interneto svetainės (t.y. vienos iš visuomenės informavimo priemonių rūšių) valdytojas neturi absoliučios turinio kontrolės, o kartu ir laisvės vienasmeniškai spręsti dėl tokios priemonės veiklos tęstinumo.”

    Pagal tokią logiką išeina, kad, jeigu na kažkada šovė į galvą užvest blogą, arba- dar blogiau- forumą- tai dabar aš nebeturiu teisės to dalyko uždaryt, jeigu jis man atsibodo?? Privalau tęst tol, kol bus likęs bent vienas to pageidaujantis skaitytojas? 🙂
    Siaubas… 🙂

  2. Šalindamas (man) ne(pa)tinkantį komentarą, aš neriboju to komentaro autoriaus žodžio laisvės, nes jis turi visas teises jį paskelbti bet kur kitur, nepriklausomai nuo manęs.

    Negana to, aš toli gražu neprivalau skelbti komentarų – galiu paimti ir įjungti rankinį tvirtinimą ir prafiltruoti viską. Manau, kad tai, kad komentarai “publikuojami” automatiškai ir yra esminis skiriamasis požymis.

    Palyginimas su prekybos centrais labai neblogas, bet kaip būtų su draudimu įeiti į vidų? Jeigu esi viduje – prašau – skelbk savo žodį, bet kitą kartą į vidų tavęs neleisiu – be jokių priežasčių. Persona non grata ir tiek. Kokią laisvę apriboju tokiu atveju?

    Kitas labai svarbus požiūris yra sąlyginis komentaro “amžinumas vs laikinumas”. Pasisakymas prekybos centre yra laikinas. Komentaras gi liks svetainėje, kol ji užsidarys, o archive.org išvis nežinia kiek laiko. Jeigu tavo komentaras buvo publikuotas automatiškai – tavo “žodžio laisvė” jau buvo įvykdyta. Valio! Kaip ir fanta, užduodu klausimą: ar komentaro publikavimas sukuria kažkokią prievolę man jį laikyti paskelbtą visą laiką? Tai gautųsi, kad aš negaliu ištrinti visos svetainės, nes tuo apribočiau tavo žodžio laisvę? O tą vieną įrašą ištrinti? O paskelbti jį iš naujo? O paskelbti jį iš naujo su man patinkančiais komentarais?

  3. Labai patraukliai pateikta medziaga. Dekui uz gera straipsni.

    Noreciau paliesti labiau saviraiskos teises turinio aspekta.

    1. Liutaurai, jeigu kazkas paraso komentara su teiginiu be jokio pagrindimo, kurio neimanoma nei patvirtinti, nei paneigti, tarkim “Visi lietuviai yra melagiai”, kokiu argumentu remiantis tinklapio valdytojas galetu trinti komentara? Remiantis teismu praktika, tai butu nepagristas saviraiskos teises apribojimas, o argumentas “piktnaudziavimas saviraiskos laisve” savo prigimtimi yra tik vanduo: as trinu komentara, nes manau, kad taip is tiesu nera, nors negaliu nei paneigti, nei patvirtinti. Tai reiskia, jog tvirtinu, kad mano nuomone yra teisingesne nei kito nuomone, negaledamas irodyti, kad kito nuomone yra klaidinga… Taigi. Klausiu patarimo. Ar tokio pobudzio komentaro trynimas yra pateisinamas? Jei taip, kokiu pagrindu?

    2. Savo straipsnyje minejai, jog galima apriboti saviraiskos laisve vadovaujantis “ne pilietinės pozicijos raiška, o darbo funkcijų vykdymo” argumentu. Ka tai reiskia?

  4. Apie tai yra atskiros temos http://www.tinklink.lt. Tačiau pagrindinius teiginius pabandysiu pakartoti. Jei jau tinklalapis egzistuoja ir yra viešas, tai jam ir galioja visos viešo bendravimo taisyklės. Pvz.: jei komentatorius akivaizdžiai pažeidžia įstatymą, sakykim, susikeikė, jo komentaras gali būti išimamas iš bendro teksto,tačiau jis turėtų būti ,pvz.,šiukšlinėje , kur jo ieškantis galėtų rasti ir rastų paaiškinimą – pašalintas, nes susikeikė. Ir t.t. Dabar gi komentarų šalinimas (be jokių paaiškinimų), ar komentatoriaus blokavimas, bjaurojimas, jo komentarų padirbinėjimas yra nusikalstami veiksmai, nes, eliminuodami rimtą nuomonę, jie prastūminėja tokias nuomones, kurios kam tai padeda uždarbiauti. Štai dėl ko absoliučioje daugumoje atvejų komentatorių komentarai yra trinami, o jie patys(komentatoriai) – blokuojami. Tokių netikusių tinklapių sąrašas vėl gi yra http://www.tinklink.lt. Įrašykite ten tokius ir jūs.

Leave a Reply to fanta Cancel reply

Your email address will not be published.