Keistas tas pasaulis. Paskutiniu metu manęs nuolatos klausia, kodėl nieko nerašau apie taip vadinamą krizę. Nes visi visur kalba, rašo ir rodo. Galbūt tikrai sunku susitaikyti su netektimis ir sunkumais, jeigu jiems nesiruošei ar buvai užmigęs ilgalaikio pogulio miegu. Man atrodo, jog šis sunkmetis – tai eilinis eilinio gyvenimo žingsnis. Vasarą būna karšta, žiemą – šalta. Kuo stebėtis? Kada reikia ruošti roges?

Ruoštis reikia visiems gyvenimo atvejams. Štai praėjusį penktadienį pakavojom draugo tėvuką – jau bene antras kartas tarp klasės draugų. Grįždami sustojom ties Nemuno posūkiu – sako, didžiausią įspūdį daro prasidėjęs ledonešis, kai Nemunas pakyla ir užlieja pievas. O ne per seniausiai susidariusi ledų sangrūda tapo natūralia užtvanka ir vanduo pakilo iki 7 metrų. Ar moka ruoštis pavasariui Nemuno kaimynai? Ar nuleidžia rankas eilinį pavasarį išgirdę poškantį ledą?

Sunkūs laikai neišvengiami. O puolantys roges, kai iškrenta sniegas, kalti tik patys. Ir bankininkai, užsimerkę dalinę paskolas. Ir skolininkai, negalvoję apie savo realias galimybes skolą grąžinti. Ir net vienadieniai statybininkai, besidžiaugę pinigais už nekokybiškus darbus. Žiemos speigas ir sunkmetis sudėlios viską į savo vietas. Kažkiek visi kartu turėsime mokėti už savo bendrapiliečių klaidas. Duokdie, kad jie pasimokytų ir kitai žiemai pradėtų ruoštis vasarą.