XXI a. kasdienybės dienoraštis

Kazimira mus išmokė „įsisavinti“

Jeigu paklaustumėt ortodoksiškų pažiūrų teisininko, tai anas Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo nutartį laikytų pusiau šventa, t.y. teisės aktų hierarchijoje atitinkančią įstatymą. O pakalbinę eilinį žmogų eilinėje autobuso stotelėje greičiausiai išgirstumėte pora keiksmažodžių ir vieną kitą padriką mintį, jog vienas klanas (teismai) gina kitą klaną (lovio politikus).

Teismo blynas rugsėjo 8 dieną tapo faktu. Dabar kiekvienas save gerbiantis biurokratas gali lengva ranka žarstyti mūsų visų į valstybės biudžetą suneštus pinigus ir juos vėjais leisti laikraščių paklodėms, kuriose didžiausią dalį gali skirti politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojams, t.y. sau, populiarinti. Tokia toji Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo nuomonė, tapusi įstatymu, kol jos nepaneigs kieno nors kumštis, trinktelėjęs į  Vyriausybės posėdžių stalą.

Prunskienės byla – tai tarsi kafkiškojo ŽŪM rūmų teisingumo akivarai, kuriuose dingsta ES milijonai. Šiuolaikiškai politkorektiškai tai vadinama „įsisavinimu“, kiti mesteltų tiesiai – vagiama. Tad ką LVAT mundurų plovimo milteliai reiškia mums visiems?

Trumpalaikė, tačiau pergalė be klaustukų ir abejonių – taip teisėtai dabar gali jaustis profesorė, habilituota mokslų daktarė, Žemės ūkio ministrė, Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos pirmininkė, Rusijos kunigaikštienė, Švenčionių rajono vicemero mama, Kaltanėnų kaimelio viešbučio globėja, sodybos Labanore savininkė. O tuo metu Valstybinė Tarnybinės Etikos Komisija tegu sliūkina namolio!

Ką kokie nors juozapavičiai supranta apie žiniasklaidos korupciją? Ką petkevičienės gali nutuokti apie viešųjų ir privačių interesų derinimą? Kokią teisę turi vertinti ŽŪM reklaminius plotus visa visuomenė? Menkystos, drįsę suabejoti mėlyną kraują susipylusia ir tautai gyvenimą aukojančia ministre!

Truputį ilgiau – kokį mėnesį ar keletą – truks pereinamasis laikotarpis visose valstybės institucijose. Po jo prasidės rojus žemėje didžiajai daliai Lietuvos žiniasklaidos (bent jau tos, kuri nebijo pasirašinėti ilgalaikes „leidybines sutartis“ su valstybinį aruodą dalijančiais biurokratais).

Ką ten žemės ūkio ministerijos pajėgos? Šnipštas, palyginus su gerais darbais, kuriuos nuolatos, kiekvieną juodą dieną dirba tuntas visų mūsų tarnų. Jeigu jau galim mokėti jiems atlyginimus, tai dabar tuo pačiu sumokėsim ir žiniasklaidos savininkams. Lengviau atsikvėps žmonės. Tiesa, eiliniams žurnalistams kyla pavojus – ypač tiems, kurie rašydavo apie aktualijas, politiką, neduokdiev, kritikuodavo valstybės institucijas. Dabar juk jos pačios mus visus efektyviai informuos.

ŽŪM atstovų žodžiais – kaip galima abejoti, jog tai mažiausiai kaina, jeigu buvo skelbtas konkursas su mažiausios kainos kriterijumi? Būtų šventvagystė įtarinėti ką nors korupcija ar susitarimais po kilimu. Juk всё законно! Tradicinis tiesmukas atsakymas iš autobuso stotelės – знаем, плавали!

Kazimiros Danutos Prunskienės pavyzdys turėtų mus įkvėpti naujiems ES lėšų panaudojimo žygdarbiams. Turime surasti spėkų ir užsidegimo, bandyti šaudyti du, tris, o gal net keturis zuikius vienu metu. Tada tikrai bent vienas bus nušautas „vykdant šventą gamtosaugos“ ar kokią nors panašią, tarp eilučių surastą, funkciją. Ir šalutinį poveikį visi Lietuvos teismai ignoruos, kaip pramiegojo ir faktą, jog pagrindinė daugelio ŽŪM reklaminių plotų paskirtis – politinė reklama, o ne visuomenės informavimas. Ką jau ten ginčytis, jog etiška komunikacija (reklaminiai plotai – tai ultima ratio komunikacijos teorijoje ir praktikoje) tuos pačius tikslus pasiektų keleriopai efektyviau (tiesa, reikėtų dirbti ir stengtis).

Kur geriau galėtume pasimokyti gyvenimo tiesų, jeigu ne iš pačios kaimo globėjos? Juk tiek pinigų „įsisavinta“ kaime! Kas galėtų paneigti? Ar tie perkami pieno ir runkelių šunys, vis mitinguojantys prie Seimo? Ar tie kaimo turizmo magnatai, nepatenkinti, jog kaimynai žegnojasi savaitgalių triukšmo ir lėbavimų? Vienintelis teisingas ministrės darbų vertinimo kriterijus – paskutinė „įsisavinimo“ eilutė. O tai, kodėl, kas ir kaip „įsisavino“ – ne mūsų nosims. Pasirodo, ir ne Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo…

Paskelbta vz.lt

4 Comments

  1. tomukas

    teisingas ir drąsus straipsnis. Kunigaikštienė tapo šlykščiu pinigų įsisiavinimo ir praplovimo simboliu.

  2. anonymus

    Daugiau tokiu straipsniu

  3. tomukas

    O A. Jonkus ne tavo verslo partneris? VZ rašo, kad jis LEO LT pradėjo dirbt. Kaip čia taip smarkiai vertybės jūsų išsiskyrė?

  4. Liutauras

    anonymus, kaip kada išeina 😉

    tomukai, aš po tokių straipsnių juokauju, kad nenustebčiau kur nors perskaitęs esąs gėjus, pedofilas ar žudikas maniakas 🙂 o dėl Artūro sprendimo – pranešiu artimiausiomis dienomis

Leave a Reply to anonymus Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *