Ar liko norinčiųjų dirbti… saugume?

Smėlio dėžė viena, o „chebros“ dvi. Iš pradžių per vidurį dėžės ėjo aiški kastuvėliu brėžta linija, o paskui ją kažkas užmynė, perbrėžė kitoje vietoje. Kažkas pamatė, pradėjo svaidytis akmenėliais, paskui smėliu ir kastuvėliais. „Chebros“ susirungė. Petys į petį. Draugas į draugą. Visa Lietuva iš anapus smėlio dėžės žiūrėjo.

Įsivėlusiųjų į VSD skandalą lieka užmirštas pagrindinis klausimas. Kas rytoj saugos Lietuvos nacionalinį saugumą?

Viso pasaulio specialiosios tarnybos garsėja itin griežta atranka ir fiziniai rodikliai tarp kriterijų dažniausiai nefigūruoja. Esminiai yra charakterio, šeimos, aplinkos požymiai. Saugumui tinkami tie, kuriems įtampa daro tik minimalų poveikį efektyvumui, mokantys pirma mąstyti ir tik vėliau kalbėti ar rašyti (geriau – kalbantys kuo mažiau). Sąrašą būtų galima tęsti, tačiau šį kartą ne apie tai.

Didžiausia VSD skandalo netektis Lietuvai nėra vienos ar kitos susipykusios „chebros“ laimėjimas ar pralaimėjimas. Netektį simbolizuoja „nežinomo saugumiečio“ savijauta. Struktūroje, kurioje dažnai darbuotojai žino tik savo tiesioginę užduotį ir ją pateikusį pareigūną, vieša diskusija veikia taip pat, kaip dienos šviesa dar chemikalais neapdorotą fotonegatyvą. Lietuvoje įsikūrusiose užsienio valstybių ambasadose (visose, ne tik priešiškose) pastaraisiais mėnesiais turėjo būti perkama, įrašinėjama ir kaupiama visa vieša informacija – po metų ar dešimtmečio tos mažytės informacijos kruopelės apie Joną, Petrą ar Zosę, dirbančius saugumui, turės aukso vertę, o Lietuvai reikš silpnąsias nacionalinio saugumo dėmes.

Ir jeigu dabartinių VSD specialistų viešumas – bėda, tai dar didesnis nerimas kyla dėl būsimų VSD darbuotojų. Koks pilietis šiandien ryžtųsi tapti VSD darbuotoju? Vieša paslaptis, kad departamento darbuotojų atlyginimo vidurkis juokingai mažas, įvertinant darbuotojams tenkančių pareigų ir suvaržymų apimtį. Anksčiau teoriškai buvo galima remtis verbuojamųjų pilietiškumu ir noru dirbti tėvynei, o kokie motyvacijos elementai galėtų būti naudojami šiandien? Jog man patinka pociai, o nemėgstu kubilių?

Specialiosios tarnybos nuo seno buvo silpnoji Lietuvos valstybės problema. Neatsitiktinai ir Abiejų Tautų Respublika itin lengvai pasidavė Rusijos įtakai, nes neskyrė pakankamai dėmesio atskirų interesų grupių (tuomet dažniausiai besiformavusių giminių pagrindu) finansavimui iš užsienio šaltinių.

Šiandien vykdomas parlamentinis VSD tyrimas gali tapti istoriniu lūžiu, kai pagaliau bus surastas balansas tarp būtinybės civilių atstovams (parlamentarams) kontroliuoti saugumo veiklą ir specialaus saugume dirbančiųjų statuso užtikrinimo.

Aišku, jeigu pasiseks ir dar sugebėsime rasti savanorių…

Paskelbta www.alfa.lt

Pasidalinkite socialiniuose tinkluose

Leave a Reply

Your email address will not be published.