Šansai patekti į dangų artėja į nulį

Neseniai rašiau apie virtualią neištikimybę.

Laisvalaikiu tęsdamas storos storos knygos skaitymą, pabandžiau įsivertinti, kiek tų šansų patekt kur nors, kur gražiau, o ne smalos puodai garuojantys 🙂

Taigs, pirmas spyris į užpakalį – Mt 5, 28:

O aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi.

Belieka surasti mintis iš Pauliaus pirmojo laiško Korinto gyventojams, 1 Kor 6, 9:

Argi nežinote, kad neteisieji nepaveldės Dievo karalystės? Neklyskite! Nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai, nei iškrypėliai, nei vagys, nei gobšiai, nei girtuokliai, nei keikūnai, nei plėšikai nepaveldės Dievo karalystės.

Taigi, apjungiam du storos knygos teiginius ir gaunam, kad ojojojoiii kiek mažai šansų patekt į kokią VIP'ų vietą po mirties.. Na, nebent būtų galima ieškoti pagalbos sistemiškai aiškinant visą raštą:

  • neaiškus „moters“ apibrėžimas – kas patenka, o kas ne? žmona patenka? o būsima žmona? o pirmoji meilė? ir t.t. ir pan. – vienžo, čia dar galima kartu su Sokratu susėdus ir perkalbėt žilagalvį dieduką;
  • sisteminis aiškinimas:
    • turėtų būti nuodėmių reitingavimas – yra vilties, kad „širdies svetimavimas“ būtų nureitinguotas į mažesnę nuodėmę, tai galima tikėtis prasisukt su skaistykla;
    • egzistuoja nuodėmių atleidimo procedūra – taigis, susiskaičiuojam ir marš pas atlaidų klebonėlį į klausyklą… tik bijau, kad labai ilgai eilę užlaikyt reikėtų…

Tokis tas sunkus šiandienos gyvenimas. Skaitai knygas ir supranti, kad tik blogiau nuo to žinojimo daros 🙂

Pasidalinkite socialiniuose tinkluose

9 thoughts to “Šansai patekti į dangų artėja į nulį”

  1. tai visa laimė kad yra nuodėmių atleidimas. pažiūrėjai į moterį, susijaudinai, nueini į klausyklą ir papasakoji kunigui ką gero matei. tada sukalbi po sveikamarija už kiekvieną žavingą moterį, ir vėl pasijust lengvas kaip pūkelis.

    spėju žydams buvo lengviau atskirt, kas yra moteris į kurią žiūrėt nuodėmė, ir mergina į kurią galima, vien pagal skirtingą apsirengimą. dabar iš to beliko tik vestuvinis žiedas, tad prieš pažvelgiant į iškirptę reikia patikrint bevardį pirštą. bet šis vargas kamuoja tik nevedusius vyrus, vedę nusikalsta visada. tokiu būdu danguj turėtų būt daaaug daugiau moterų nei vyrų. todėl ten ir dangus 🙂

  2. Viena – žmogaus instinktai, visai kita – sąmoningas sugebėjimas užčiaupti mintis, kurios temdo protą. Manau, kad ir Benediktas XVI skiriasi nuo paprastų vyrų tik tuo, kad turi stipresnę valią ir sugebėjimą valdyti savo mintis. Aš suprantu Liutauro pacituotą tekstą taip: nekontroliuoji minčių – pas Dievą nepraeini (nebent žiauriai gailiesi – rimtai, ne dėl vaizdo). Kontroliuoji viską, ką galvoji – durys į VIP'ą atviros.

  3. Dieve, atleisk man. Kokia aš nuodėminga….:)

    Beje pamiršot, kad lytiniai santykiai iki vestuvių irgi nuodėmė, o katino maiše irgi pirkti nesinori. Taigi žmogau rinkis: ar Dievo karalystė danguje (o gal ir ne) ar žemiška palaima…:)

  4. tai vat ir konstatuoju, kad šansai artėja į nulį 🙂

    o šiaip vien matematiškai aišku, kad baigtinis žemiško gyvenimo laikas yra nysktamai mažas su nesibaigiančiu gyvenimu po mirties (tarkim, toks yra), todėl bet kokia vertė šiame gyvenime yra artėjantis į nulį skaičius.. tada praktiškai nieko nebereiškia, ar nusipirksi gerą katę, ar blogą 🙂 kita vertus, tokia geležinė logika nereiškia, kad aš jai pritariu 🙂

  5. Visų pirma, tu teisus dėl savokų ir konteksto. rankiojant pavienius gabaliukus ir juos tendencingai aiškinant ohoho ko galima prisgalvoti.

    O va dėl nuodėmių reitingavimo, tai ta didžioji knyga nelabai pasisako už tai:

    Gal 3,10 Visiems, kurie remiasi įstatymo darbais, gresia prakeikimas. Parašyta: Prakeiktas kiekvienas, kas ištikimai nesilaiko visų įstatymo knygoje surašytų nuostatų ir jų nevykdo.

    Taigi visiems mums ne kas…

    Tačiau yra kai kas paguodžiančio:

    Gal 3,13 Kristus mus atpirko iš įstatymo prakeikimo, tapdamas už mus prakeikimu, nes parašyta: Prakeiktas kiekvienas, kuris kybo ant medžio.

    Žinoma, mes gaunam tą išpirkimą ne vėl susipurvinti. Nu aišku ir toliau liekam žmonėmis ir darom klaidas, bet kaip mums reikia stengtis gyventi irgi nurodoma:

    Ef 2,10 Mes esame jo kūrinys, sukurti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti.

    Tit 2,14 Jis atidavė save už mus, kad išpirktų mus iš visokių nedorybių ir suburtų sau nuskaistintą tautą, uolią geriems darbams.

    Beja, o apie ėjimą prašyti atlaidų pas kunigą ta didžioji knyga kažkaip nieko nerašo 😉

    Atrodo, kiekvienam norinčiam pasinaudoti Knygos pažadais teks be advokatų eiti pas Dievą betarpiškai prisipažinti ir paprašyti išpildyti pažadus 🙂

    na nebent yra toks variantas, gyvenam visgi ne dikumoj:

    Jok 5,16 Tad išpažinkite vieni kitiems nuodėmes ir melskitės vieni už kitus, kad atgautumėte sveikatą. Daug gali karšta teisiojo malda.

  6. Na va šita šventraščio dalis ir yra man sunkiai suvokiama – ką reiškia „nuodemės atpirktos“, jeigu vis tiek už jas būsime teisiami? Ar faktas, kai nuodėmės atleidžiamos čia, turi „prejudicinę“ (t.y. neginčijamą) galią paskutiniame teisme? Kitu atveju būtų du kartus baudžiama už tą pačią nuodėmę – vieną kartą pats Kristus, kitu – mes patys. Kažkaip nelogiška. Ar čia bausmė, tenkanti Kristui, yra Dievo bausmė pačiam sau, kad „pachaltūrino“, kurdamas nuodėmingą žmogų?

Leave a Reply

Your email address will not be published.