XXI a. kasdienybės dienoraštis

Month: November 2005 (Page 1 of 2)

Menas tapti „kraštiniu“

Vakar užviriau eilinę „košę“. Prasidėjo viskas nuo vienos
paprastos el. pašto žinutės, kurioj vieno iš Lietuviškos žiniasklaidos
lyderių redaktorių užklausiau, ar teisybė, kad turinys X dieną Y buvo
reklamos, tačiau atitinkamai nepažymėtas. Žiniasklaidos priemonė iš
tiesų garsėja savo objektyvumu, todėl toks reiškinys rodytų ne tik
esminius pokyčius šioje žiniasklaidos priemonėje, bet ir apskritai
žymėtų vieno iš paskutinių „žiniasklaidos objektyvumo“ bastionų kritimą.

Normaliais laikais toks klausimas, tikriausiai, susilauktų tik
šypsenos, tuo tarpu dabar procesas nuėjo ilgą kelią ir rezultatas labai
nevienareikšmiškas. Viena vertus, kol dar turiu pinigų „ant duonos ir
vandens“ nenusileisiu principams ir, matydamas nuogą karalių taip jį ir
vadinsiu. Kita vertus, trumpalaikiai kasdienio darbo reikalai gal net
ir pagerėtų, jeigu nutylėčiau, neetiškai pasinaudočiau skylėmis minėtos
žiniasklaidos priemonės redakcinėje schemoje.

Manau, bėda ta,
kad matydami tokius žiniasklaidos veiklos trūkumus ir juos panaudodami
savo trumpalaikiams tikslams auginame drakoną, kuris sužlugdys mus
visus. Jau dabar etiški ryšiai su visuomene yra vargiai įmanomi, tuo
tarpu nekreipdami dėmesio į reklamos skyrių „chaltūras“, kurių
nepastebi ar toleruoja redaktoriai ir/ar savininkai, dar labiau
giliname duobę, kurioje ir žiniasklaida, ir mes – ryšių su visuomene
specialistai, ir visa visuomenė kartu sėdime…

P.S. o tiems, kurie aukoja principus, siūlau aplankyt www.caterer.com – darbo tikrai užteks, tik reikia nebijoti turėti savo vertybes

Gabių parazituojančių vadybininkų tauta


Apie lietuvių gabumus ir įpročius prisitaikyti Europoje.

Štai vos prieš keletą savaičių tyliai paminėjome didžiojo etmono Jonušo
Radvilos į tarptautinį lygį naujai iškeltos Lietuvos – kaip
savarankiškos valstybės – idėjos 350–ąsias metines. Ta tyla
daugiareikšmė. Viena vertus, tai tylus pagarbos, dažnai besiribojančios
su visišku abejingumu, ženklas. Tuo pat metu tai kito – ir tik
lietuviams (LDK, o ne LR prasme) būdingo – reiškinio požymis.

Lietuviai – tai gabūs vadybininkai. Grynakraujų lietuvių lengvai
nerasite
tarp Nobelio premijos laureatų. Mažoka kol kas mūsų ir
„Fortune” verslo elito sąrašuose. Netgi mūsų sportininkai gali
džiaugtis tik sąlygišku vyravimu tokioje sporto šakoje, kuri
išsivysčiusiose valstybėse populiariausia tik tarp žmonių, akivaizdžiai
kilusių iš žemyno, vadinamo Afrika.

Svarbiausias gerą vadybininką apibūdinantis požymis – gebėjimas rasti
interesų turinčius ir, juos patenkinus, užtikrinti savo ramų gyvenimą.
Tokių lietuvių vadybinių sugebėjimų įrodymų – nors vežimu vežk. Kijevo
Rusios valstybę į gabalėlius suskaldžius skitams didžiulės slavų erdvės
liko, šiuolaikiniais terminais, „be stogo”. Tai reiškė nuolatinius
klajoklių antpuolius, prarandamus namus, šeimas. Dalis karaliaus
Mindaugo suvienytų baltų sukūrė pakankamą jėgą ne tik kontroliuoti savo
teritoriją, bet ir galimybę savo įtakos zoną plėsti kaimynų
teritorijoje.

Dabartinės Lenkijos teritorijoje visuomeninius ryšius jau buvo
užmezgusi
Katalikų bažnyčia, tuo tarpu rytuose plytinčios erdvės tapo
gana lengvu grobiu – mainais į saugumo garantijas „kniaziai” ir
karaliai atiduodavo savo dukteris, sutikdavo sūnus padaryti vasalais,
priimdami svetimas žmonas (taip Vytautas vos vos negavo Maskvos
kunigaikštystės, ištekindamas dukrą Oną už Vasilijaus I).

Gerokai naujesnių laikų pavyzdžiai – tai lietuvių sugebėjimas
prisitaikyti TSRS ir ES. Pirmuoju atveju paradoksalu, tačiau bene
geriausiai
gyveno trys Baltijos valstybės ir Baltarusija – būtent
anuometinės LDK pagrindas. Europos Sąjungoje Lietuva tęsia tradicijas –
eurokomisarė Dalia Grybauskaitė tvirtina, kad per 8 pirmuosius narystės
ES mėnesius gavome 1,2 mlrd. litų daugiau, nei sumokėjome. Tuo tarpu
per dešimt 2005-ųjų mėnesių valstybės biudžetą papildė dar 1,5 mlrd.
litų.

Pažymėtina, kad mūsų parazitinis gyvenimo pobūdis iš esmės turi
simbiozinį pobūdį. Siurbdami išteklius, turtus savo šeimininkams
suteikiame ir daug naudos. Geriausias pavyzdys – Baltarusijos
teritorijos į pietus ir rytus nuo Minsko. Iki mūsų pasirodymo padėtį
šiose teritorijose galima būtų pavadinti tiesiog netvarka, tačiau atėję
ne tik sugebėjome išugdyti tokias gimines kaip Tiškevičiai,
Chodkevičiai, Sanguškos, bet ir kėlėm mokslą, apskritai kultūrą. Kitaip
tariant, turime sugebėjimą ne tik išnaudoti, bet ir kartu ugdyti (tai,
beje, visiškai nepavyko Britų imperijai, savo įtaką kolonijose
pavertusia tik išteklių „siurbimu”).

Svarbu, kad lietuviai – nepamainomi demokratijos sėklų skleidėjai.
Būtent ATR buvo bene pirmoji Europos žemyninėje erdvėje veikianti
parlamentinė demokratija (Venecija – tai daugiau išplėtotos jūrinių
korporacinių oligarchijos pavyzdys). Savo seimais, seimeliais ir
visiška decentralizacija įrodėme, kad praktiškai jokio autoritarinio
valdymo nepažįstantis šlėkta gali puikiai atlaikyti osmanų grėsmes
Europai, kai visi kiti jau praktiškai buvo praradę paskutinę viltį.

Tad tokie ir žengiame pirmuosius XXI amžiaus žingsnius – matydami
naujas savo aukas, nesiirdami į pirmąsias gretas, tačiau sugebėdami
užimti geriausias vietas prie stalo. Būtų įdomu sulaukti ir pamatyti,
kaip (klausimas „ar” tiesiog nekyla) sugebėsime įsikibti į kinų ir indų
civilizacijų Achilo kulnus, kurias jūras sujungsime šįkart!

Išspausdinta www.atgimimas.lt

Apie „sorosologiją“ Lietuvoje ir svetur

Žinių radijo laida „Apskritas stalas“
lapkričio 25 dieną pakvietė į diskusiją apie Džordžo Sorošo
finansuojamų nevyriausybinių organizacijų veiklą Lietuvoje. Be manęs
dalyvavo – Vytautas Ališauskas, Vladimiras Laučius, Arūnas Brazauskas.

Mano pozicija:

  • „Respublikos“ leidinių grupės naudojamos diskusijos formos neturi nieko bendra su žiniasklaidos etika;
  • Atviros
    Lietuvos fondas ir susijusios organizacijos yra nuveikę itin daug gero
    Lietuvai. Tai ypač svarbu verstinių knygų leidybos ir lietuvių
    stažuočių užsienyje srityse;
  • Džodžą Sorošą paskutiniu metu
    itin intensyviai kritikuoja ne tik lietuviai, bet ir latviai, gruzinai,
    net ir egzotiškų valstybių atstovai;
  • Atviros Lietuvos fondas
    finansuoja pabrėžtinai tik dešiniosios pakraipos idėjas, todėl vadintis
    atstovaujančiu visą visuomenę neturi teisės;
  • visa diskusija vyksta bendrame „Mažeikių naftos“ privatizavimo fone.

Kas palaidojo A.Brazauską

Kodėl premjeras tapo toks pažeidžiamas.

Koalicija – socialdemokratai, Darbo partijos nariai, socialliberalai,
valstiečiai. Tokia įtakos eilė buvo rikiuojama iki lemtingųjų Seimo
balsavimų dėl komisijos sudarymo. Dabar koalicija – Darbo partijos
nariai, socialliberalai, valstiečiai. Būtent iš koalicijos lengva ranka
galima braukti socialdemokratus. Ne, jie nepasitraukė. Jie tiesiog
dingo iš politinės arenos, sulygino save su žeme. Ta „didžioji,
nesužeidžiamoji ir nenugalimoji” partija išnyko.

Buvusių socialdemokratų šalininkai tegu ieško šūkio reanimuotis, tačiau
opozicija turi neatremiamą transparantą: „Socdemai pridengia
nusikaltėlį”. Įdomiausia, kad lygiai tokį pat sakinį patylomis
rinkėjams šnibždės ir Darbo partija, vedama Viktoro Uspaskicho. Prieš
rinkimus ištraukę tvarkingą diplomo originalą Darbo partijos nariai
turės „moralinę teisę” smerkti buvusius sąjungininkus.

Ką politinėje komunikacijoje reiškia „pridenginėjimas”, geriausiai
atskleidžia Vytenio Andriukaičio pavyzdys. Seimo neapgintas, mandato
atsisakęs buvęs parlamentaras yra priverstas prisijungti prie politikų,
itin artimai bendradarbiaujančių su Rytų kaimynų finansuojamomis
organizacijomis. Panašaus likimo Virginijus Martišauskas berods jau
turi sukaupęs pakankamai džiūvėsių belangiam gyvenimo būdui.

Net ir tuo atveju, jeigu visas komisijos vajus buvo tik įžūlus
konservatorių revanšo siekis, kuriuo norėta smogti propagandinį smūgį
koalicijos vadui, tai tiek koalicija, tiek socialdemokratai, tiek ir
pats socialdemokratų lyderis neatlaikė net pačios kampanijos pradžios.
A.Brazauskas teigia įsižeidęs vien dėl paties klausimo formulavimo.

Deja, aikštingumo rodymas viešajame diskurse naudos neduoda, o šiuo
atveju akivaizdžiai tapo slystelėjimo priežastimi. Ir anksčiau
A.Brazauskas yra pasakęs daugybę keistų frazių, tačiau jas sėkmingai
„švelnindavo” patarėjai, svarbesniais atvejais alternatyvią nuomonę
pareikšdavo Gediminas Kirkilas, o viskas buvo baigiama iškilmingu
A.Brazausko pozicijos pakeitimu po partijos Prezidiumo sprendimo.

Kodėl šį kartą modelis neveikė arba nebuvo naudojamas? Ramiai sau
rapsus sėjančio ūkininko versija paprasta – A.Brazauskas yra uodegą
įmerkęs, todėl teisinėmis priemonėmis slepia įrodymus. Tai paaiškina,
kodėl sprendimas nekeičiamas, o komisija lieka nesudaryta. Tačiau verta
nagrinėti kitas galimybes.

Pirma, tai Darbo partijos narių sąmokslas (arba kerštas už Viktoro
„diplomą”). Siekiant įgyvendinti tikslą, įtraukiama A.Brazausko aplinka
ir Ministras Pirmininkas iš tiesų pradeda galvoti, kad sudaryti
komisiją jam – tai prilyginti nušalintajam Rolandui Paksui, iš nuopelnų
sąrašo išbraukti visas tarybiniais metais statytas gamyklas ir klotus
kelius. Taip besijaučiantis premjeras „daro tvarką” savo partijoje,
Darbo partijos nariai jį tyliai palaiko, o purkštaujantiems
socialliberalams leidžiama turėti „garbingąjį” Algirdą Monkevičių.
Valstiečiai – kaip visada – lieka pekeliūniškame užribyje.

Antra, tai „LUKoil” koziris. Ivanas Paleičikas, kaip ir vietinis
Valstybės saugumo departamentas, nuosekliai kaupia didesnes ar
plonesnes „bylas” visiems pagrindiniams politikams. Rytams dažnai
prijaučiantis A.Brazauskas – puiki žuvelė, užkibusi „per skrandį” –
t.y. bufetą. „Williams” laikais kelią pastojo geriau vietinius „pinigų
skirstymo” įpročius išmanęs Juozas Kazickas, o dabar reikalai turėjo
klotis gana sklandžiai.

Koalicija, Ministras Pirmininkas, ūkio ministras – visi „savi”.
Procesui įsibėgėjant taktiniais šachmatų partijos sumetimais paaukojama
„valdovė” – Viktoras Uspaskichas. A.Brazauskas lieka šiek tiek
švaresnis, jo balsas turėtų būti įtikinamesnis. Deja, vėl koją pakiša
vakarietiškais pinigais žiniasklaidą pakuriantys konservatoriai –
tiesiog ištraukiamas kažkoks popierius.

Susitarti nepavyksta, tenka eiti „va bank” – pagrasinti aukoti
A.Brazauską. Šis išsigąsta ir Kremlius „LUKoil” kąsnį atiduoda
bendrovei „Gazprom”.

Trečia, tai opozicijos rezgamos pinklės. Kaip jau minėta, tokios
kampanijos tikslas būtų sumenkinti koalicijos vadovo pozicijas, sukurti
nuolatinį informacinį srautą, kuris generuotų neigiamas žinias bei
įtarimus apie nesąžiningą „Draugystės” viešbučio privatizavimo procesą.

Subūrus komisiją jos darbui būtų skiriama itin daug žiniasklaidos
dėmesio, kuriami tam tikri įvykiai (pavyzdžiui, dozuojant informaciją
ir ją pateikiant tam tikrais laikotarpiais, telkiant dėmesį į tam
tikras problemas). Tikėtina, kad tokia kampanija turėtų trukti iki pat
savivaldos rinkimų. Įprasta, kad komisijos veiklos terminas gerokai
trumpesnis, todėl procesui atgaivinti 2006–ųjų antrąjį pusmetį būtų
kuriamas naujas procesas žinių srautui kartoti.

Neturint pakankamai informacijos sunku spręsti, kuri iš versijų gali
būti panaši į tiesą, tačiau akivaizdu, kad socialdemokratų ir
koalicijos spendimas A.Brazauską padarė labiausiai pažeidžiamu asmeniu
dabartinėje Vyriausybėje.

Prisimenant pirmosios Rolando Pakso komisijos formuluotę, tai tapo
dingstimi pradėti apkaltos procesą. Ar būsime nuoseklūs, ar tyliai
palauksime, kol pūvanti koalicija truputį pasmirdės ir išnyks?

Išspausdinta www.atgimimas.lt

Laisva žiniasklaida

Kartais suabejoju pats savim ir klausiu – o gal spjauti į
visas idėjas, principus? Gal geriau parsiduoti kokiam dideliam
koncernui, užsienio žvalgybai ar vaikų namams ir ramiai valgyti kieno
nors duoną? Tiesiog kartais kasdienybė tvoskia per galvą, per idėjas ir
per tikėjimą, jog principai turi pagrindo, jog dėl jų verta blaškytis
ir atsisakyti tų karts nuo karto primygtinai siūlomų „mėsos“ gabalų.

Vienas iš tokių principų – „laisva žiniasklaida“. Gal iš tiesų visiškai
jos mums nereikia, galbūt galime gyventi be jos? Gal pakaktų tos ramiai
oligarchiškos būsenos, kurioje gyvena Rusijos Federacija? Turėtume „VP
Market žinias“, „Mažeikių naftos televiziją“, „Trikotažų radiją“ ir
kitas dėl objektyvių priežasčių subjektyvias visuomenės informavimo
priemones. Mes – propagandos/ryšių su visuomene specialistai – taptume
puikių teigiamų tekstų autoriais, galėtume nesivargindami gilintis į
sveikos visuomenės kūrimo perspektyvas.

Tik ar baigdami savo
karjerą šiame gyvenime norėtume jį kartoti? Iki šiol kiekviena akimirka
– kad ir pati sunkiausia – buvo verta savęs, išmoktos pamokos davė
naudos ir patyrimo. Viliuosi, kad nereikės savęs pririšti kokiam nors
atsiradusiam „gerajam šeimininkui“ paklusnia virve

P.S. jeigu per sunkiai parašiau – čia aš apie saviraiškos laisvę ir galimybę turėti savo nuomonę

« Older posts