Anot šiuolaikinių biurokratų rojaus Europos Komisijos, Lietuva
jau sukūrė pusę elektroninės valdžios paslaugų. Nors galima sutikti,
kad formaliai šaliai skirtas 59 proc. „užbaigtumo“ reitingas kažką
rodo, tačiau realybė dažniau atsimuša į skaudžias ir beviltiškas
patirtis.
Dar pačiame elektroninės valdžios priešaušryje – 1999 ar 2000 metais,
buvo teigiama, kad bene lengviausia elektroninėje erdvėje teikti tas
viešąsias paslaugas, kuriose gyventojai ar juridiniai asmenys
informaciją turi tik pateikti valstybinėms institucijoms ir nebūtinas
grįžtamasis ryšys. Buvo vardijami asmens vietos deklaravimo,
registracijos, dokumentų išdavimo pavyzdžiai. Akivaizdu, kad Lietuvoje
situacija apvirtusi aukštyn kojom – bene vieninteliu realiai veikiančiu
elektroninių paslaugų teikimo pavyzdžiu galima pavadinti elektroninę
mokesčių deklaravimo sistemą. Kitur – elektroninis chaosas ir
valandinės eilės belaukiant parašo ar magiško skaičiuko.
Štai neseniai sukakęs eilinis gimtadienis privertė keisti pasą. Esu tas
Lietuvos provincijoje gimęs ir augęs pilietis, kuris gyvena sostinėje,
nuomoja butą, bet iš senų laikų yra formaliai registruotas savo
tėviškėje. Formalūs asmens identifikavimo ir paso išdavimo reikalavimai
yra, kad visus reikalingus dokumentus pateikčiau arba registracijos
vietos, arba deklaruotos gyvenamosios vietos migracijos įstaigai.
Kitaip tariant – turiu visus dokumentus vežti į tėviškę. Nors ją lankau
gana dažnai, tačiau migracijos įstaigų darbo valandos pribloškė – šie
valstybės tarnautojai (t.y. tarnaujantys mums – eiliniams piliečiams)
ne tik nedirba savaitgaliais, tačiau ir darbo dienomis darbą iš esmės
baigia daug anksčiau nei aš Vilniuje. Klausimą, kada turėčiau suspėti
visus dokumentus įteikti savo tėviškėje, valstybės įstaigos, anot
Konstitucijos, tarnaujančios žmonėms, palieka spręsti man pačiam.
Keisčiausia, kad niekuo nesiskiriantį veiksmą – mokėjimo kortelės
išdavimą – bet kuris bankas Lietuvoje sugebėtų aptarnauti be didesnių
problemų bet kur ir bet kada. Ką jau kalbėti apie tai, kad paraišką
beveik visoms mokėjimo kortelėms galiu užpildyti internete, pasirinkti,
į kurį banko padalinį ar skyrių pristatysiu trūkstamus dokumentus, o
svarbiausia – galiu pasirinkti, kur norėčiau tą kortelę atsiimti.
Perimant telekomunikacijų operatorių patirtį – tokią kortelę patikimas
kurjeris galėtų pristatyti tiesiai man į namus. Suprantama, už tokią
paslaugą reikėtų sumokėti vieną kitą papildomą litą, tačiau dabartinės
asmens identifikavimo kortelės ar paso gamybos savikaina akivaizdžiai
monopolinė – su integruotu mikroprocesoriumi išduodamos banko kortelės
kainuoja dešimtimis litų mažiau.
Akivaizdu, kad biurokratams patikėję savo interesų ir poreikių
tenkinimą, atsiduriame akligatvyje, kur mums už mūsų pačių sumokėtus
mokesčius aiškinama, kokia teisinga ir naudinga yra valdžios vykdoma
politika. Gaila, tačiau praktinis jos realizavimas mažų mažiausiai
stovi vietoje. Elektroninės valdžios viziją, kurią sėkmingai atnešė
„krizinė“ Kubiliaus konservatorių Vyriausybė, užduso eilinių biurokratų
sustabarėjusioje mąstysenoje. Ją galėtų pakeisti tik rinkos ekonomikos
svertai.
Tuščiai skamba Europos Komisijos teiginiai, esą internetu Lietuvoje yra
pasiekiama 40 proc. Lietuvos valdžios paslaugų. Kai net sostinėje tik
mažiau nei 10 proc. juridinių asmenų naudojasi elektroninės
bankininkystės paslaugomis, kalbėti apie pusę paslaugų teikiamų
elektroninėje erdvėje – gryniausias farsas. Be to, kyla grėsmė
manipuliuoti statistika – štai pernai gegužę tyrimų bendrovės
„TNS-Gallup“ atliko panašų tyrimą ir garsiai skelbė, esą Lietuvoje į
internetą perkelta jau apie 50 proc. viešųjų paslaugų. Logiškai
darytina išvada, kad viešųjų paslaugų internete per tą laiką sumažėjo.
Tačiau realybėje skirtumas atsiranda dėl skirtingų metodikų ir visiškai
laisvai pačių tyrėjų pasirenkamo paslaugos „užbaigtumo“ ir
„pasiekiamumo“ vertinimo. Spėju, jau dabar galėtume skelbti, kad dantų
šepetukus turi visi Lietuvos gyventojai, tačiau akivaizdu, kad tikrai
ne visi valo dantis. Todėl ir kalbėjimas apie elektroninę valdžią gali
baigtis tik sukūrus svertus, kurie verstų biurokratus dirbti efektyviai
ir mūsų visų labui. Pagal apibrėžimą tas neįmanoma, todėl belieka visas
įmanomas viešąsias paslaugas paprasčiausiai privatizuoti.
