Laikas Lietuvai tesėti pažadą arkivyskupui Feofilui?

Sausio 19 dieną sueis 525 metai, kai Maskvos kunigaikštis Ivanas III Vasiljevičius į Maskvos kremliaus Čiudo vienuolyną uždarė paskutinį nepriklausomos Naugardo feodalinės respublikos arkivyskupą Feofilą.

Nors galima abejoti, ar turėjo pagrindo tuo metu arkivyskupui iškeltas kaltinimas slaptu susitarimu su Kazimieru II Jogailaičiu prieš Maskvos kunigaikštystę, tačiau akivaizdu, jog Naugardo (formaliai tuomet jau keletą metų laikusio save LDK vasalu) kritimas tapo esminiu posūkiu, regione iniciatyvą perimant Maskvai.

Gilių istorinių žinių neturintiems verta priminti keletą istorinių faktų. Ivanas III Vasiljevičius 1478 metais užėmęs Naugardą, nukirsdino apie 300 pagrindinių respublikos feodalų, taip sunaikindamas pagrindinę respublikos atramą ir įgydamas bene triskart didesnę nei Maskvos kunigaikštystė teritoriją. Dėl to sekusių įvykių metu LDK teritorijoje vykusio Seimo metu Kazimieras II Jogailaitis sutiko pakurstyti skitus prieš Maskvą. Deja, chanui Achmatui sutikus ir net apsupus Maksvą, mūsų pajėgos ten nepasirodė ir taip buvo prarasta puiki proga revanšui bei status quo atstatymui. Netrukus, 1485 metais, Maskvai kaimyninėje Tverės kunigaikštystėje inicijuotas maištas lėmė šios žemės kunigaikščio išvarymą ir jos žemių prijungimą. Kazimierui toliau nerodant jokio noro kautis, paribyje su augančia Maskva esančių valdų kilmingos ir galingos giminės pradėjo pereidinėti į Maskvos pusę. 1490 metais tokios užrašytos net trys – Belskiai, Boratinskiai, Vorotinskiai. 1491 metais negalėdami kentėti nuolatinių puldinėjimų ir nesulaukdami centrinės valdžios dėmesio, į Maskvos pusę perėjo visi Seversko kunigaikščiai. Kertiniai vėlesni geopolitiniai LDK pralaimėjimai – tai Kazanės chanato, kankinusio Maskvą iš pietų, žlugimas 1552 metais ir šiuolaikinės Ukrainos teritorijos “laikinas” atsisakymas pagal Andrusovo paliaubų sąlygas 1667 metais.

Kuo šiandien svarbus LDK ir Naugardo ryšys? Pirmiausia, Liublino unijos metu sukurtas laikmečio sąlygoms demokratinis valstybės modelis rodo, kad tiek LDK, tiek Lenkijos karalystė buvo visuomeninio susitarimo, o ne valdingo įsakymo šalininkai. Dėl to LDK ryšiai su Naugardu irgi vertintini kaip demokratinių Rusios tradicijų puoselėjimas. Anuomet prieš keletą šimtmečių kritusios Kijevo Rusios didžiausios dalys teko būtent LDK ir Naugardui, todėl jų bendradarbiavimas (o ir galimas jungimasis) buvo itin skatintina perspektyva. Svarbu, kad šį ryšį stiprino ir bendra Konstantinopoliui pavaldi religinė struktūra.

Simboliškai prisimindami pažadą arkivyskupui Feofilui neatsitiktinai randame bendrų su šiandienos Lietuvos užsienio politikos darbotvarke uždavinių. Visus juos jungia Naugardo ir LDK demokratinių tradicijų gija. Oranžiniai Ukrainos įvykiai, nors ir finansuoti užjūrio demokratijų lėšomis, atvėrė duris tolesniems buvusio Kijevo Rusios centro demokratėjimo žingsniams. Ukrainos “atsikovojimo” pradžia – tai ir naujas bandymas šių laikų bogdanus chmelnickius įtikinti sąjungininkais rinktis europietišką LDK ir Lenkijos demokratiją, o ne autokratinę Maskvos tradiciją.

Nediskutuojamas antras pirmųjų šio amžiaus dešimtmečių tikslas Lietuvos Užsienio reikalų ministerijai turėtų būti Baltarusijos demokratėjimas. Mažų mažiausiai III-iojo Abiejų Tautų Respublikos teritorijai prilygintini etniniai interesai leidžia ateityje tikėtis net bendrų federacinių nuotaikų.

Šiose dviejose veiklos srityse turėsime nuolatinę konkurentę – Maskvą, kuri, remdamasi kaimyninių teritorijų ištekliais, visokeriopai bandys išlaikyti savo imperines ambicijas. Tačiau, istorijos tekmėje turim puikių naujų sąjungininkų: vokiškosios Livonijos tradicijas perimančių Latvijos ir Estijos, dar ATR padalijimus atmenančias ir Tadeušą Kosciušką “pasiskolinusias” JAV. Tačiau Lietuvai, norint ištęsėti pažadą arkivyskupui Teofilui, svarbiausia kryptingai remti demokratinių tradicijų židinius. Ir tai nebūtinai yra krikščioniškos kultūros židiniai kaip Gruzija ar Armėnija. Laiku ateidami į pagalbą islamiškajam Kazanės chanatui, šiandienos Čečėnijai ar paremdami Japoniją Rytų klausimuose, galim į Rusią grąžinti demokratinę tradiciją.

Europos ir NATO skydas suteikia laiko ir naujų jėgų siųsti naujuosius emisarus į nusilpusią Maskvą. XIV-XV amžiaus Lietuvos vadybininkai veikė kardu nukariaudami klajoklių nusiaubtą kraštą, šiandien turim taikią alternatyvą komunizmo gaivalo iškankintiems Rusios žmonėms suteikti viltį. Žinoma, egzistuoja ir alternatyva – nubraukti protėvių istoriją, susitaikyti su “nuolatos skriaudžiamos Marijos žemės lemtimi” ir toliau tyliai pirmauti pagal savižudybių skaičių. Tačiau, praėjus pro Šv.Petro vartus, norėtųsi išdidžiai į akis žiūrėti Gediminaičiams, kalavijais ar protu vėrusiems ne tik Maskvos Kremliaus, bet ir daugelio kitų garsių priešų vartus.

Paskelbta portale www.omni.lt

Pasidalinkite socialiniuose tinkluose

Leave a Reply

Your email address will not be published.