Lietuviškoje koalicijoje – europiniai neūžaugos

Gimti galima tik kartą. Toks pat dėsnis valdo ir mokymąsi, ir pirmuosiuos žingsnius, pirmuosius vestuvinius įspūdžius – taip iki pat pirmojo karsto. Lygiai tokia pat taisyklė galioja ir naujajai valdančiajai Lietuvos koalicijai – jos suburtos Vyriausybės ministrai savo pareigas galėjo pradėti tik šį vienintelį kartą. Deja, visi jie kartoja Lietuvos šuolių į aukštį sporto rezultatus – iki europinių trūksta ne centimetrų, o metrų.

Visiems politikams kartelę iškėlė naujosios Europos Komisijos konkurencijos komisarė Nellie Kroes (Nelė Kros). Lapkritį pradėjusi kuruoti vieną svarbiausių Europos Sąjungos, o ne valstybių narių kompetencijai priskiriamų sričių komisarė iš karto tapo žiniasklaidos analizės objektu.

Nellie Kroes, prieš tapdama konkurencijos komisare, užėmė įvairias pareigas tiek privačiame, tiek ir viešajame sektoriuose. Paminėtinos pareigos Olandijos vyriausybėje – transporto ministrė, Olandijos eksportą skatinančios tarnybos vadovė. Kroes yra buvusi daugiau nei 30 Olandijos ir kitų šalių įmonių valdybų nare. Paminėtinos tokios kompanijos kaip prancūzų gynybos bei elektronikos gigantas “Thales”, švedų automobilių gamintoja “Volvo”, laivininkystės kompanija “Royal PandO Nedlloyd”, britų mobiliojo ryšio operatorius “MMo2”.

Tokius plačius naujosios komisarės ryšius galima vertinti dvejopai. Kaip teigia pati komisarė, niekas nesitiki, kad futbolo varžybų teisėjas nebus niekada pats žaidęs futbolo ir nežinos taisyklių. Atvirkščiai – iš jo tikimasi gero žaidimo supratimo ir objektyvaus taisyklių taikymo. Kita vertus, kritikai primena net keletą kontraversiškų komisarės sprendimų viešajame sektoriuje, nenutyla kalbos, kaip bus elgiamasi tais atvejais, kai tiesioginio interesų konflikto nebus (pavyzdžiui, nagrinėjant ginčus su buvusių darboviečių konkurentais).

Nepaisant natūralios nuomonių įvairovės, Lietuvos Vyriausybės naujokams derėtų mintinai išmokti ir nuolat kartoti tris Nellie Kroes pasiūlytus žingsnius:

  1. bet kokių esamų ryšių nutraukimas (komisarė pasitraukė iš visų iki rugsėjo pradžios užimtų pareigų, pardavė visas turėtas įmonių akcijas, akcijų opcionus perdavė valdyti nežinomiems patikėtiniams);
  2. pažadas ateityje nesusieti savęs su atitinkama interesų zona (komisarė prisiekė ateityje apskritai nedirbti privačiame sektoriuje);
  3. atsiradus galimamc interesų konflikto pavojui, nusišalinti nuo vadovavimo (tuo atveju Europos Komisijos vadovas įpareigotų atitinkamą ginčą spręsti kitam komisarui arba ad hoc sudarytai komisijai).

Prisimenant šiuo tris pamatinius principus, Lietuvos Vyriausybė byrėtų net nenunešus prezidentui peržiūrėti ministrų sąrašo: kultūros ministras tikrai nepasižadėtų atsisakyti savo pajamingų pareigų valstybės finansuojamose kultūros įstaigose; žemės ūkio ministrė nesugebėtų atsiriboti nuo savo artimiausių partiečių interesų, o ką jau kalbėti apie asmeninį suinteresuotumą atominės energetikos sritimi; ūkio ministro rankos niekaip nepaleistų energetikos verslo vadžių ir įtakos Europos Sąjungos fondų dalyboms; teisingumo ministras sakytų, kad Vilniaus universitetas jam mieliausias “iš prigimimo”; susisiekimo ministras neišdrįstų deklaruoti savo giminaičių verslų interesų; o pats Vyriausybės “tėvas” niekad neprisipažintų, kad jo broliui kartais atitenka valstybiniai užsakymai. Tad ką jau čia kalbėti apie Seimo komitetų postus, kai vieno iš naujųjų Aplinkos komiteto vadų kontroliuojama naftos verslovė atvirai naudojasi žemės gelmių mokesčių lengvatomis.

Pabaigoje vertėtų paminėti, kad ir Nellie Kroes atvirai tuos minėtus principus išdėstė tik po aršaus nepriklausomos žiniasklaidos puolimo, kurį palaikė savo galią vis tvirčiau jaučiantis Europos Parlamentas. Nesitikiu, kad mūsų Vyriausybės narių deklaracijos artimiausiu metu pradės atvirai pasakoti, kaip ir kokio verslumo dėka jų giminaičiai sukaupė turtus, tačiau norėtųsi, kad iki europinių rezultatų mums trūktų ne metrų, o centimetrų, kad ir dešimtimis kol kas skaičiuojamų.

Pasidalinkite socialiniuose tinkluose

Leave a Reply

Your email address will not be published.