Pažadų karalius mirė! Tegyvuoja paslapčių karalius! Tokiais
žodžiais būtų galima pasveikinti pirmąsias Darbo partijos lyderio
dienas valdančiojoje koalicijoje. Svarbiausių klausimų sprendimą
užsitikrinusi bent jau atviruose Seimo salės balsavimuose, koalicija
įsitaisė ministerijose ir Vyriausybės rūmuose. Tačiau šį kartą – apie
dvi pirmųjų žingsnių smulkmenas, kurios neturėtų tapti ateinančių
ketverių metų įpročiu.

Pirmoji Viktoro paslaptis – koalicijos
derybos ir jose sudaryta koalicijos sutartis. Nors ją skelbti viešai
nepriimtina, tačiau bent vienas šios sutarties elementas turi rūpėti
jei ne kiekvienam rinkimuose dalyvavusiam piliečiui, tai bent jau
bandantiems suvokti politikų žaidžiamą šachmatų partiją.

Galėčiau
nurodyti, kad Vyriausybės programos ar bent jos gairių visuomenė nematė
mažiausiai savaitę po esminio susitarimo dėl koalicijos sudarymo, o
daugelis, esu tikras, negirdėjo ir iki šiol. Tačiau šiandien labiau
domina sutarties šalių numatyti veiklos prioritetai. Kitaip tariant –
pamatinės nuostatos, kurios, perimtos iš partijų rinkimų programų, tapo
kelrodėmis žvaigždėmis dabartinei Seimo kadencijai.

Jeigu to
nėra padaryta, tai koaliciją verčiau derėtų vadinti tik partinių
interesų (kitaip – piliečių grupės asmenų norų) įgyvendinimo įrankiu.
Be to, tokia situacija rodytų, kad įtakingiausių koalicijos partnerių –
socialdemokratų – kurtas “valstybės gelbėtojų” įvaizdis tėra
gryniausias melas, o siekta vien dominavimo svarbiausioje valstybės
institucijoje – Vyriausybėje. Dar svarbiau, kad socialdemokratai,
sėsdami prie derybų stalo su Darbo partija, naudojo tik šį vienintelį –
populizmo stabdymo – argumentą.

Todėl Viktoras šią pirmąją
paslaptį turėtų arba atskleisti, arba vyresniuosius koalicijos brolius
užguls sunki veidmainiavimo dėl “aukojimosi vardan Tėvynės” našta.

Antroji
Viktoro paslaptis – magiškas “Mažeikių naftos” ir “Jukos” problemų
sprendimo raktas. Jis buvo “ištrauktas” dar tik pradėjus formuoti
naująjį kabinetą, vėliau “parodytas” koalicijos Tėvo vaidmenį
vaidinančiam premjerui, o eiliniai piliečiai ilgokai laikyti nežinioje.
Čia nekomentuosiu, ar naujoji Ūkio ministerija bus geresnis savininkas
nei privataus kapitalo dėsniams paklūstantys investuotojai (nors ir
priversti klūpėti Kremliaus koridoriuose).

Svarbiau, kad
konservatoriams valdant darytų privatizavimo sprendimų atmintis neduoda
ramybės. Ypač skaudūs paslaptingi Lietuvos valdininkų įpročiai daryti
dažnai visiškai nesuvokiamas nuolaidas derybų priešininkų naudai.
Nevalingai peršasi išvada, kad žaidimas atviromis kortomis visuomenei
būtų daug skaidresnis, net ir paaukojus dalį efektyvumo dėl Mažeikių
verslo paslapčių ir taktikos paviešinimo.

Prisimindamas šias dvi
pirmąsias Viktoro paslaptis, nenorėčiau, kad tokie paslaptingi darbo
metodai taptų mūsų tryliktosios Vyriausybės darbo stiliumi. Nesiūlau
viešinti valstybės paslapčių, tačiau itin didelis Viktoro
paslaptingumas nevalingai primena jo paties gimtinėje beveik vėl naujai
sukurtą “tvarką”. Tikiuosi, kad mano šalies Vyriausybė teiks visuomenei
visą informaciją ir joje susitelkę “žiniukai” nebandys gelbėti Lietuvos
piliečių pagal savo slaptus genialius planus ir scenarijus.

Pasidalinkite socialiniuose tinkluose