Demokratija prasideda ir baigiasi įvairiomis taisyklėmis

Pasibaigęs prezidento apkaltos procesas leidžia mąstyti apie
Lietuvos tarptautinio prestižo restauravimą, tačiau drauge iškelia ir
porą klausimų: ar įstengsime gerbti kitokią nei daugumos nuomonę, ar
sugebėsime procedūroms vėl suteikti didžiausią svarbą?

Demokratija prasideda ir baigiasi įvairiomis taisyklėmis – nesvarbu, ar
tai būtų rinkimų teisės suteikimas, ar Seimo nario mandatų
paskirstymas, ar aukščiausių valstybės pareigūnų nušalinimas.
Demokratija neatsiejama ir nuo visuomenės grupių nuomonių skirtumų,
kartais net radikaliai priešingų. Tačiau pliuralizmas nėra pagrindinė
demokratijos vertybė ar rezultatas – tai tik “pradinė medžiaga”
demokratiją įtvirtinančioms procedūroms, kurios ir yra demokratinės
politinės sistemos esmė. Būtent šios viešai paskelbtos ir pripažintos
politinio gyvenimo taisyklės leidžia derinti skirtingus interesus,
nuomones, pozicijas, net faktus. Gerovės valstybė gali būti kuriama tik
tada, kai tos procedūros vienodai taikomos visiems visuomenės nariams,
neišskiriant (dar svarbiau – nediskriminuojant) pagal tai, kokiai
interesų, nuomonių ar pozicijos grupei priklausoma.

Ar iš
anksto nustatytų procedūrų reikalavimų buvo laikomasi per apkaltos
procesą? Oponentai sakys, kad vien proceso trukmė rodo, jog visų
reikalavimų ir taisyklių laikytasi preciziškai tiksliai. Tačiau mano
nuomone, apkaltos procesas neįveikė pagrindinio iššūkio – suvokiant
faktinį įtakos pranašumą, nebuvo atsižvelgta į kai kurias privalomas
sąlygas ir taip de facto sumažintos prezidento šalininkų galimybės
gintis.

Kaip tvirtina prezidentui atstovavęs advokatas
Kęstutis Stungys, galima abejoti net Seimo laikinosios tyrimo komisijos
veikla nuo pat jos sudarymo. Pasak advokato, ši komisija galėjo veikti
tik turėdama konkretų Seimo duotą ir nutarimu įformintą pavedimą, kaip
tai nustatyta teisės aktuose. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kodėl
lapkričio 5 dieną duodamas interviu Valstybės saugumo departamento
vadovas Mečys Laurinkus atvirai teigė niekuo nekaltinąs prezidento.
Klausimas, iš kur paskui skubiai atsirado papildomos informacijos dėl
“Žemaitijos kelių”, valstybės paslapties išdavimo, lieka neatsakytas.

Kitas svarbus klausimas: ar nacionalinio saugumo interesai per šį
penkių mėnesių maratoną visiškai paneigė nekaltumo prezumpcijos
reikalingumą? Bent pirmus du mėnesius esminis ir bene vienintelis
kaltinimas Rolandui Paksui (o kartu ir Lietuvai) užsienio
žiniasklaidoje buvo Rusijos specialiųjų tarnybų ir/ar mafijos įtaka.
Dabar sužinome, jog tai netiesa. Jau net nebeklausiu, kas pris Šims
asmeninę atsakomybę už žalą, padarytą Lietuvai tarptautinėje
žiniasklaidoje, šalį susiejant su Rusijos specialiosiomis tarnybomis ir
kriminalinėmis grupuotėmis? Per paskutinius apkaltos etapus dar labiau
kėlė nerimą tai, kad valstybės vadovai sutartinai pradėjo tvirtinti,
esą tik vienas apkaltos baigties rezultatas gali būti vertinamas kaip
demokratijos pergalė.

Procedūros – vienintelis būdas ieškoti
ir rasti kompromisą. Teisinės procedūros – paskelbtos, viešos, žinomos
ir visų pripažįstamos. Tikiuosi, galų gale pripažinsime, jog
vienintelis gerbtinas rezultatas – tas, kuris pasiekiamas laikantis
procedūrų. Nesvarbu, ar tai būtų tarnybinės vidaus darbo ar
žiniasklaidos etikos taisyklės, ar svarbiausias visuomenės vertybes
įtvirtinantys principai.

Ateičiai užduosiu atvirą klausimą –
ar tokios įvairių procesų taisyklės bus naudojamos ir toliau? Ar
vertybės, priimtinos daugumą svertų valdančiai visuomenės grupei, bus
viršesnės už viešai visiems skelbtas taisykles? Todėl tikiuosi, kad šio
politinių institucijų konflikto laimėtojai išlaikys dar sunkesnį –
pergalės – egzaminą.

Paskelbta “Lietuvos žiniose”

Pasidalinkite socialiniuose tinkluose

Leave a Reply

Your email address will not be published.