Apeliacija tarsi sapnas

Atgailaujantis nusidėjėlis Liutauras Ulevičius

Kiekviena sesija Lietuvoje, o ypač VU Teisės Fakultete pražysta
daugelių žiedų. Vieni jų ir bene įdomiausi – tai apeliacijos. Toks
fantastiškas reginys pasitaiko itin retai, tačiau reti dalykai ypač
traukia jaunų mergaičių ir šiek tiek vyresnių dėstytojų dėmesį.

Anot visiems žinomo O. Benderio proceso pradžią visada žymi ledų
pajudėjimas. Taip ir šis veiksmas turi savo pradžią. Jaunesnių kursų
lankytojai dar visiškai nenutuokdami apie fakultete tvyrančią
akademinio susikaupimo nuotaiką ima ir suabejoja mūsų visų gerbiamų
dėstytojų nešališkumu, netiki jų propaguojamų idealų sutapimu su
dėstytojų kasdieniu gyvenimu. Veiksmas atrodo daugmaž taip – vienos is
sesijų metu (dažniausiai žiemą, nes vasarą daugeliui rūpi jau savas
galas) eilinio egzamino metu stropus studentas i popieriaus lapelį
sudeda visą savo išmintį. Jos nebūna per daug, tačiau uoliam pradinių
kursų lankytojui rodosi, kad šiame popieriaus gabalėlyje sudėta visa jo
turėta išmintis. Deja, gyvenimo tragizmas pasireiškia pačia
nelaukiamiausia forma – dėstytojas šį grožinį darbą įvertina visiškai
ne taip, kaip kad mūsų herojus vertino. Studentas visada liks studentu
– kažkuo skųstis galima tik mamai, tėčiui, bet ne duokdie jo mylimam ir
gerbiamam dėstytuvui. Dėstytuvas nuo amžių amžinųjų buvo pats
geriausias teisingumo įsikūnijimo pavyzdys. Visada studentai gauna tik
tokius įvertinimus, kokių jie patys nusipelno. Pavyzdžiui, na nejaugi
kas nors drįstų suabejoti, kad protingų tėvų vaikai VU Teisės Fakultete
sugeba mokytis daug sėkmingiau, nei kažkokie nusmurgėliai iš kaimo,
turbūt netyčia per savo makaulę čia, į šventąją Lietuvos teisinguolių
kepimo įstaigą, pakliuvę. Teatleidžia Dievas man už tokias piktas
mintis. Visgi silpnumo akimirką studentas, nesuprasdamas savo tėvų
argumentų, kad reikia susitaikyti su tuo, kas yra, ir toliau sumokėti
tuos keletą varganų litų, kad mūsų svenčiausieji dėstytuvai galėtų
padoriai susitaisyti savo kabinetus ir akademiškai tvarkingai juose
užsidaryti filosofiniam mokslinių romanų skaitymui, puola.

Vargas, vargas nusidėjėliams. Taip sakydavo ir mano dievobaiminga
senelė, kuri dievobaimingai aukodavo paskutinius savo pinigus varganam,
tiesa kažkodėl su didžiuliu pilvu, kunigėliui. Lygiai tokia pat vargana
lemtis laukia tokio puolusio studento, sugebėjusio suabejoti savo
dėstytuvų nešališkumu. VU Teises Fakultetas nuo seno žinomas kaip
teisingumo šventovė. Čia net ir tokių puolusių studentų pasigaili,
bando juos atvesti į doros kelią. Švenčiausiuose Universiteto įstatuose
numatyta, kad visų tokių abejojačių ir paklydusių studentų turi būti
pasigailėta, o jų abejonės išsklaidytos visų teisingiausiame teisme.
Mūsų gerbiamieji akademinio sluoksnio atstovai šventai seka tokiu
keliu. Pavyzdžiui, puolusiam studentui nachališkai (atsiprašau) toliau
lendant ir trukdant mūsų švenčiausiems dėstytuvams ramiai sėdėti ir
kontempliuoti apie būtovės slėpinius, vienos iš katedrų patriarchas
paskelbė, kad teisybė BUS ATSTATYTA. Jis nusileido iki to puolusio
studento lygmens ir pareiškė, kad šiuo metu ieško to vargano popieriaus
gabalėlių, kuris tik akivaizdžiai paliudys, kad kiekviena pagonio
studento abejonė – tai akmuo į Dievo langus. Tai suprasdami puolusio
studento draugai, kolegos visaip bandė jį atkalbinėti nuo tokių
šventvagiškų veiksmų. Jie net priminė jam, kad dėstytuvų rankos šventos
ir ilgos, jos teis dar teisingiau ateinančiame semestre puolusius.
Tokius, kuriems mūsų švenčiausiasis akademinis senimas atrodys pernelyg
sustabarėjęs.

Ir štai išaušo Lietuvos danguj švenčiausia
teisingumo šventė. Atėjo apeliacijos diena. Susirinko aukščiausieji
katedros vyrai, atbėgo jų asistentai, kiti katedros darbuotojai ir
akademinio sluoksnio atstovai. Subėgo, tačiau puolusio studento
nepakvietė, nes kas galėtų įsivaizduoti, kad puolęs studentas galėtų
būti tarp jų. Tai būtų didžiausias jų įžeidimas, paniekinimas ir
švenčiausios universiteto mergelės įžeidimas. Suraukė kaktas šventieji
vyrai, žiūrėjo į popierių, tačiau nesugebėjo įžvelgti nei vienos savo
kolegos klaidos, net menkiausios abejonės nešmėkštelėjo jų
galvose.  O kitą dieną didžiai gerbiamas katedros vadas pažvelgė į
puolusį studentą ir tarė: “Valdykis, nusidėjėli! Neįžeidinėk šventų
vyrų savo abejonėmis. Juk ne kokioje demokratinėje šalyje gyvename, o
krašte, kur monopolis, karteliai ar giminės – tai švenčiausias visų
turtas.” Ir liepė šventasis nusidėjėliui tris kartus “Ave Maria”
sugiedoti, idant tokios abejonės daugiau į pagundą nevestų ir VU Teisės
Fakulteto nežemintų.

Paskelbta studentų teisininkų laikraštyje „Po Teisybei“, 2000-ųjų kovo mėnesio numeryje

Pasidalinkite socialiniuose tinkluose

One thought to “Apeliacija tarsi sapnas”

  1. Tai vienas unikaliausių ankstyvosios kūrybos vaisių. Gal bus ir daugiau teisininkų laikraštyje „Po Teisybei“ paskelbtų straipsnių, nes būtų labai įdomu paskaityti.

    Beje, išnykus vietinei žiniasklaidos priemonei VU TF, nėra "oponuojančio balso", taigi neugdomas kritinis mąstymas ir nevertinami įvykiai bendruomenės viduje. Jei gležnas leidinys būtų atkurtas, jis bent jau galėtų augti ir bręsti (kartu su visa akademine kultūra).

    Turime jausti pareigą dėl panašių kritinio mąstymo salelių įkūrimo visuose fakultetuose.

Leave a Reply

Your email address will not be published.